Net dvylika tuzinų tūkstančių žodžių poemoje,nenusakys,kaip suprantu gyvenimą...
Vandenynas.Aš vidury jo.Aš jau čia pakankamai ilgai.Bet aš neskęstu.Aš plūdė.Plaukiu tik ant vandens paviršiaus.Ramu. Išskyrus tuos tarpus,kai užkumpa audra.Tada mane drąsko vėjas,bandydamas lyg kažkur pradanginti.Bet aš plūduriuoju.Ramiai,po keleto dienų.
Pas mane viskas vienodai.Lygus vanduo.Audra.Lygus vanduo.Audra.Aš esu paviršutiniška.
Prieš keletą dienų supratau,jog visiškai nepažįstu pasaulio,nors vakar galėjau manyti,jog žinau tikrai daug.
Aš plūdė.
Aš...gimiau tokia...abejinga. Taip.Ši mintis vis inrtringai priešinosi su kitomis,bet ko gero visos liko paprastomis kalidingomis smegenų gijomis.
Nereaguoju į pasaulį...savo noru.Aš visad geriau pabūsiu ramiai viena kampe tik ne su žmonėmis pažindinsiuosi su pasauliu.Nežinau,ar tai normalu,bet man visiškai...visiškai į tą pasaulį nusispjaut.
Kasdien stūmiu dienas,mokausi tam,kad išmokčiau ir pritaikyčiau viską ateityje,kurios net nenutuokiu.Laukiu kažko sau.Bet tikrai nežinau ko.Gal tai - domėjimasis pasauliu? Galbūt.Nežinau.
Gal neskiriu gyvenimo splavų? Viskas susiliejo į vieną.
Šūdinas jausmas.
Galbūt tu nieko nesuprasi.
Bet man nusispjaut.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą